Vakar Seime vyko NPPSS organizuota konferencija „Pareigūnų gerovė = visuomenės saugumas”. Joje Mindaugas Salys, Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos departamento pareigūnas, pasidalino atvirais savo pastebėjimais apie aplinkosaugos pareigūno tarnybą ir gyvenimą. Dalinamės M. Salio kalba.
Laba diena. aš esu Mindaugas Salys, Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos departamento pareigūnas vykdantis valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę.
Pagrindinis mūsų darbas – Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė gyvosios gamtos apsaugos, gyvūnijos išteklių naudojimo ir kitose srityse.
Mūsų darbas vyksta dieną ir naktį, tarnybos metu tenka susidurti ne tik su teisėtai žvejojančiais bei medžiojančiais asmenimis, bet ir asmenimis, darančiais administracinius nusižengimus bei nusikalstamas veikas, kai yra daroma didelė žala gamtai. Taip pat asmenimis, disponuojančiais šaunamaisiais ginklais, nors ir neturintiems tam teisės. Dažnai tenka susidurti su neblaiviais, agresyviais asmenimis, priešiškai nusiteikusiais mūsų atžvilgiu.
Galiu paminėti ir tai, kad pats asmeniškai tarnybos metu du kartus buvau sužalotas tokių asmenų. Viename iš atvejų, kuomet neblaivus asmuo geležiniu daiktu sužalojo rankos raiščius, teko net tris savaites būti nedarbingume, ranka buvo langetėje. Kitu atveju tarnybiniu automobiliu stabdėme, kaip paaiškėjo vėliau, neblaivius asmenis. Jie nepakluso reikalavimui sustoti, o bandant juos sulaikyti šie mus pasitiko agresija, metaline grandine man buvo prakirsta ranka, teko prašyti medikų pagalbos. Abiem atvejais asmenų atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai.
Vykdydami valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę, atlikdami teisėtus veiksmus, kuriuos numato Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės įstatymas, neretai sulaukiame iš asmenų skundų dėl neteisėtų veiksmų ar netgi nusikalstamos veikos jų atžvilgiu. Yra buvę atvejų, kai kolegoms netgi tenka samdytis už savo lėšas advokatus, kad įrodyti savo nekaltumą teismuose. Tai rodo, kad mums, pareigūnams, nėra užtikrinta teisinė pagalba, socialinės garantijos. Galiu dar kartą paminėti savo atvejį. Kuomet buvau sužalotas, gydžiausi savomis lėšomis, jau nekalbant apie kažkokias išmokas.
Mūsų darbas tikrai pavojingas, nes kontroliuojame asmenis medžiojančius ar brakonieriaujančius šaunamaisiais ginklais. Kai kurių kolegų artimiesiems tai kelia didelį nerimą, stresą. Nemalonu ir kai viešoje erdvėje pasipila komentarai, kad pareigūnas laiku neatvyko prie bėgančių nuotėkų ar išsiliejusių teršalų. Piliečiui laukti mūsų įvykio vietoje kartais reikia daugiau kaip 3 valandas. Ir tai ne dėl mūsų kaltės, o dėl to, kad trūksta pareigūnų. Tenka didelę atsakomybės naštą nešti ne dėl savo kompetencijos trūkumo, bet dėl neskirtų pakankamų resursų mūsų sistemai.
Patį pareigūną turbūt labiausiai neramina trūkumas socialinių garantijų bei neadekvatus atlyginimas.
Naujai atėjęs dirbti pareigūnas, baigęs mokslus, negauna nei tūkstančio eurų į rankas, jam tenka dirbti naktimis, susidurti su iššūkiais darbe, o tai – ne kiekvienam. Ne paslaptis, kad daug pareigūnų pastoviai ieško darbo kitose institucijose.
Aš asmeniškai nesigailiu, kad tarnauju Lietuvai, saugau jos gamtą. Jeigu reikėtų rinktis, visada rinkčiausi aplinkosaugininko kelią. Tačiau už atsakingą ir pavojingą darbą norisi adekvataus įvertinimo, supratimo ir motyvacijos.
