Aplinkosaugininkai neslepia: tokio chaoso, koks yra dabar, Lietuvos aplinkosaugos sistemoje turbūt nebuvo niekada. Siaurų interesų gynimas, pataikavimas įvairioms verslo ir interesų grupėms, o ne įsisenėjusių sisteminių problemų sprendimas – taip Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Eimantas Puodžiukas apibūdina esamą situaciją.
– Kokia padėtis šalies aplinkosaugoje sistemoje dirbančių žmonių akimis?
– Nepasakysiu nieko naujo: tragiška. Aplinkosaugoje, jai vadovaujant ministrui Kęstučiui Mažeikai, nėra sprendžiamos jokios esminės problemos. Galima būtų pagalvoti, kad ministras jų tiesiog nežino, tačiau taip tikrai nėra. Problemas ne kartą ir ne du savo išvadose yra fiksavusi Valstybės kontrolė. Tai ir atliekų bei nuotėkų tvarkymas, ūkinės veiklos aplinkosauginių reikalavimų, leidimų problematika, neužpildyti etatai ir, atitinkamai, nepakeliamas darbo krūvis esamiems darbuotojams, taip pat jų aprūpinimas reikiama kontrolei technika ir įranga, apmokymai, parengimas, aplinkosaugininkų kvalifikacijos kėlimas, reikiamų metodikų parengimas, ilgalaikiai planai ir sprendimai dėl programinės įrangos aprūpinimo. Tai problemos, kurių sprendimas, vadovaujant dabartiniam aplinkos ministrui, į priekį nepasistūmėjo nė per nago juodymą.
Be to, greičiausiai matydamas, jog nesusitvarko su situacija, K. Mažeika užsiėmė intensyvia raganų medžiokle. Sistemoje visiškai sunaikintas socialinis dialogas, persekiojami kitokią nuomonę turintys ir apie problemas kalbantys darbuotojai, o atsakomybę už problemas ministras tiesiog permeta ant žemesnio lygio pareigūnų pečių.Tokiu būdu bandymas maskuoti savo impotenciją.
– Ar tikrai tik ministras atsakingas už susiklosčiusią situaciją?
Visi žinome, kad žuvis pūva nuo galvos. O dabartinių valdančiųjų galva aplinkosaugos srityje yra būtent K. Mažeika. Du trečdalius kadencijos jis buvo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, dabar yra aplinkos ministras. Dauguma Seime, palaikymas Vyriausybėje, galimybė suburti savo komandą. Savo rankose turint tokius instrumentus belieka turėti tik noro ir supratimo. Deja, tačiau to, matyt, ir trūksta.
– Paminėjote daug ministerijos nenuveiktų darbų. Bet ar tikrai ministras ir jo komanda taip nieko ir nenuveikė.
– Žinoma, kad nuveikė, dar ir kiek. Neklysiu pasakęs, kad K. Mažeika yra aplinkos ministras, apie kurio darbus žiniasklaida rašė vos ne kas savaitę. Visi girdėjome apie medžioklės lankais įteisinimą, už mokesčių mokėtojų pinigus nuomojamo prabangaus BMW istoriją, tikėtina, kad ministro inicijuotą draudimą atlikti aplinkosauginių mokesčių patikrinimus (dėl ūkininkų vandens gręžinių), medžioklės Žuvinto rezervate legalizavimą, padangų gaisrą Alytuje ir „Grigeo“ skandalą. Kaip matome, darbų ir veiklos – gausu. Gaila tik, kad tai nėra darbai, kurių reikia sistemai bei čia dirbantiems žmonėms.
Jei kalbėti rimtai, ministras turėjo visus įrankius įgyvendinti antrąjį aplinkosaugos reformos etapą (jis turėjo vykti nuo šių metų pradžios iki liepos 1 d.). Tačiau tai liko nepajudinta, o dar skandalingiau yra tai, kad 2021 m. šalies biudžeto projekte reformai finansavimas numatytas nėra.
– Ar toks neveiklumas yra nekompetencija? O gal interesų gynimas ar dar kas nors?
– Vargu ar tai nekompetencija. Ministrą galėčiau pavadinti verslo, interesų „paspirtuku“. Nesuvokiančiu savo funkcijų, aplinkos apsaugos politikos tikslų ir principų. Man nuoširdžiai keista, kad žmogus, 4 metus vadovaujantis aplinkosaugos sistemai, iki šiol neturi jokios jos vizijos ir nesuvokia strategijos.
– Kas po rinkimų laukia naujojo aplinkos ministro ir jo komandos?
– Visų pirma turiu pasakyti, kad bendruomenė, o kartu, tikiu, ir visi Lietuvos piliečiai, šiame poste laukia žmogaus, kurį į priekį vestų ne vidinės intrigos, priešpriešos kūrimas. Mums reikia lyderio, kuriam iš tiesų rūpėtų aplinkosauga, kuris suvoktų, kokia plati, sudėtinga ir svarbi ši sritis yra. Ir turėtų valios priimti būtinus, nors ir ne visada lengvus, sprendimus.
Naujam ministrui teks atsiraityti rankoves ir su savo komanda kuo greičiau kibti į darbus. Tie darbai yra gana aiškūs ir, kaip minėjau, išdėstyti Valstybės kontrolės išvadose: turi būti tinkamai įgyvendintas antrasis reformos etapas, sukurta skaidri ir efektyvi teisinė bazė, darbuotojai turi būti aprūpinti reikiamomis darbo priemonėmis ir įranga, o jų darbo krūviai – subalansuoti. Be to, turi būti kuo skubiau atkurtas socialinis dialogas su bendruomene.
