Praėjusią savaitę šalies Prezidentas vetavo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo pataisą, kuri aplinkosaugininkams būtų sudariusi galimybę skirstyti pranešimus apie aplinkai padarytą žalą pagal jų svarbą. Pagal tai, ir turimus pajėgumus, būtų nustatomas ir reagavimo būtinumas. Būtent tokia sistema, kuri, beje, jau kelerius metus taikoma Lietuvos policijoje, aplinkosaugininkams leistų ne tikrinti informaciją apie gausius menkaverčius aplinkosaugos pažeidimus (pavyzdžiu čia galėtų būti kaimynų ginčai dėl per arti sklypo ribos pasodinto medelio ar per arti tvoros pastatytos komposto dėžės. Tokius ginčus nesunkiai išspręstų savivaldos institucijos), kurie dažnai nepasiteisina, o susitelkti ties reagavimu į rimtą žalą gamtai ir aplinkai darančius pažeidimus, susijusius su tarša, oro, vandens, nuotėkų, atliekų sritimis.
Dabar gi turime paradoksalią situaciją, kuomet aplinkosaugininkai springsta nuo darbų ir krūvių, sistema braška nuo darbuotojų stygiaus. O darbo užmokestis sistemoje yra vienas mažiausių visoje valstybės tarnyboje. Jei Prezidento veto taip ir liks galioti, situacija, ko gero, ne gerės. Nes pareigūnai, kurių ir taip trūksta, dėl menkaverčių pranešimų gausos bus ir toliau atitraukiami nuo svarbių darbų.
Būtų gerai, kad prieš priimant vienus ar kitus sprendimus politikai pasidomėtų esama situacija, o ne vadovautųsi lakios vaizduotės pieštais paveikslais. Juk akivaizdu, kad visuomenės lūkestis aplinkosaugai yra ypač didelis. O mūsų pajėgumai – ypač menki. Norima kiekviename kieme turėti po aplinkosaugininką, kuris čia ir dabar spręstų kvapų, dulkių, triukšmo, atliekų ir dar griausmas žino kokias problemas. Bet juk pirmiausiai reikia kokybiškų teisės aktų, pagal kuriuos sistemoje dirbantys žmonės galėtų tinkamai atlikti aplinkosaugininko pareigą.
Atskiras ir niekaip neišnarpliojamas klausimas vis dar yra aplinkosaugos finansavimas. Sistemos įstaigos, padedamos ir pačios bendruomenės, profesinių sąjungų, kasmet išmušinėja savuosius biudžetus tikrąja to žodžio prasme. Tam, kad sistema nežlugtų visiškai. Tačiau toks lopymas problemas sprendžia tik trumpam ir iš dalies. Ir tai yra matoma plika akimi: darbuotojų pasitraukimas iš sistemos yra ženklus, žmonės nebeatlaiko krūvių, prarandamos kompetencijos.
Štai ir šiemet Lietuvos aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinė sąjunga jau kuris laikas bando išsiaiškinti, koks bus Aplinkos ministerijai pavaldžių įstaigų finansavimas kitais metais. Deja, tačiau ministerija slepią šią informaciją po 9 užraktais. Priešingai nei, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija, kuri dar birželio mėnesį socialiniams partneriams bei įstaigų vadovams pristatė planuojamą darbo užmokesčio fondą 2022 metams. Kodėl Aplinkos ministerija elgiasi kitaip? Kodėl ignoruojama aplinkosaugos bendruomenė? Kodėl politikai ir visuomenė nori iš aplinkosaugininkų, kad jie užtikrintų švarią aplinką, bet nesuteikia tam reikalingų priemonių ir resursų?
Labai norėtųsi, kad praėjusią savaitę šalies vadovo ištarti žodžiai apie tai, jog būtina užtikrinti pakankamą aplinkos apsaugos sistemos finansavimą, kad lėšų trūkumas nebūtų kliūtis institucijoms vykdyti efektyvią valstybinę kontrolę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityse, taip ir neliktų tik dar viena sparnuota, tačiau tuščia fraze.
—
D. Umbraso / LRT nuotrauka.
